Tik tas, kuris pažįsta praeitį, gali suprasti dabartį ir kurti ateitį.

— sentencija, priskiriama Augustui Bebeliui

Rytų Prūsija — trumpas žvilgsnis į istoriją

Šiandien buvusios Rytų Prūsijos provincijos teritorija priklauso Lenkijai, Rusijai ir Lietuvai.

Anksčiau didžioji dalis mūsų svečių buvo iš Vokietijos, taip pat iš Šveicarijos, Austrijos, Prancūzijos, Olandijos, Kanados, JAV, Pietų Amerikos, Italijos, Danijos ir kitų šalių. Visame pasaulyje šiandien gyvena žmonės, kurių protėviai kilo iš Rytų Prūsijos. Kad kuo daugiau jų galėtų skaityti šią informaciją, ši svetainė parengta keliomis kalbomis.

Iki XIII amžiaus pabaigos, kai Vokiečių ordinas užkariavo žemę tarp Vyslos ir Nemuno upių, ten daugiausia gyveno prūsai — vietiniai gyventojai. Per ateinančius šimtmečius jie susimaišė su atvykėliais iš tuomet vokiškų žemių bei iš Prancūzijos, Olandijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Šveicarijos.

Po to, kai „didysis maras" — epidemija, kilusi Baltijos regione (apie 1708–1714 m.), — pasiglemžė daugybę aukų, kai kurios vietovės liko visai be gyventojų. Karaliaučiuje (Königsberg) 1708–1710 m. iš 40 000 gyventojų mirė nuo 9 000 iki 10 000 žmonių. Gdanske (Danzig) iš 50 000 gyventojų vien nuo 1708 m. liepos iki gruodžio mirė daugiau kaip 23 000.

1731 m. Salzburgo katalikiškoje arkivyskupijoje prasidėjo evangelikų protestantų išvarymas. Reaguodama į tai, Prūsija 1732 m. išleido kvietimo patentą, kuriuo religiniai pabėgėliai turėjo būti įkurdinti tuščiose Rytų Prūsijos teritorijose (Rétablissement). Daugumą šių salzburgiečių apgyvendino Gumbinės (Gumbinnen) apylinkėse.

Tačiau reikia pasakyti: priešingai, nei dažnai aprašoma, salzburgiečiai Rytų Prūsijos kolonizacijoje vaidino tik antraplanį vaidmenį. Didelę dalį dvarų ir valstiečių ūkių jau nuo 1720 m. buvo gavę kiti naujakuriai — pvz., iš Pfalcos ir Nasau bei apie 2 000 šveicarų. Todėl salzburgiečių, kaip iš pradžių planuota, kompaktiškai apgyvendinti nepavyko.

Naujieji atvykėliai priklausė įvairioms konfesijoms. Atvyko evangelikai, katalikai ir stačiatikiai. Taip pat žydai, menonitai (dažnai prancūzai ir šveicarai) bei kitų religinių bendruomenių nariai.

Rytų Prūsijos gyventojų skaičiaus raidą 1700–1945 m. iš esmės lėmė šie įvykiai:

Daugiau nei trečdalis Rytų Prūsijos gyventojų — apie 240 000 žmonių — žuvo per maro epidemiją. 1709 m. Rytų Prūsijoje dar gyveno apie 660 000 žmonių.

Pakartotinis apgyvendinimas valdant „kareivių karaliui" Frydrichui Vilhelmui I (1710–1740 m.) į Rytų Prūsiją atvedė apie 68 800 naujakurių. Frydricho Didžiojo valdymo laikotarpiu (1740–1786 m.) atvyko dar 16 000 kolonistų.

Per Septynerių metų karą (1756–1763 m.) Rusijos kariuomenė 1757 m. užėmė Rytų Prūsiją, tačiau netrukus atsitraukė. Per septynerius karo metus iš viso žuvo apie 90 000 Rytų Prūsijos gyventojų.

Civilių ir karių aukų skaičius per Napoleono karus (1792–1815 m.) Rytų Prūsijoje vertinamas daugiau kaip 200 000.

Po valstiečių išlaisvinimo gyventojų skaičius 1815–1867 m. išaugo nuo 860 000 iki maždaug 1,70 milijono.

1871–1933 m. apie 920 000 Rytų Prūsijos gyventojų emigravo, nes negalėjo rasti darbo. Didelė dalis įsidarbino Rūro pramonės regione, kiti išvyko į Kanadą bei Šiaurės ir Pietų Ameriką.

1914–1945 m. gyventojų skaičius nors ir nežymiai išaugo nuo 2,1 mln. iki 2,39 mln., abiejų karų aukų skaičius bendrai vertinamas 700 000.